Pradžia

Ryškiausias kulinarines tendencijas apeinantis „comfort food“ – ką apie jį žino ir kaip vertina lietuviai?

Nuo mažų jaukių kavinių iki pasaulinio lygio restoranų – apie „comfort food“ pastaraisiais metais kalba visi. Tačiau ši, dabar jau tikra gastronomine tendencija tapusi sąvoka, iš tiesų artima kiekvienam ir kiekvieno išgyvenama labai asmeniškai. Teigiama, kad „comfort food“ kelia teigiamas asociacijas ir glaudžiai siejasi su nostalgijos potyriais, tačiau kas iš tiesų slypi už šio skambaus žodžių junginio ir ką jis reiškia mūsų tautiečiams?

Savas maistas – ne tik namuose

Jaukūs prisiminimai, vaikystės skonis, mamos ar savas maistas – tai vos keletas „comfort food“ sąvoką iliustruojančių paaiškinimų, tačiau dauguma gurmanų jai nesunkiai rastų ir daugiau skambių apibūdinamų. Šio maisto apibrėžimo istorija prasidėjo dar 1966 m., kai „Palm Beach Post“ išspaudino tekstą apie tai, jog „patiriantys nuolatinį stresą suaugę žmonės atsipalaiduoja valgydami „comfort food“ – maistą, kuris jiems primena vaikystės saugumą ir jaukumą, pavyzdžiui mamos kiaušinienę ar vištienos sultinį“. Vėliau sąvoką dar labiau išpopuliarino legendinė aktorė ir dainininkė Liza Minnnelli, savo pakilimo viršūnėje, 1970-aisiais, viename interviu kone atsitiktinai leptelėjusi, jog „šiuo metu labiausiai norisi mėsainio su visais įmanomais priedais“, nes tai, pasak jos, yra pats tikriausias „comfort food“, pridėdama „yum yum yum“ (liet. niam niam niam). Šiandien „comfort food“ sąvoką įgavusi pagreitį ir vis dažniau naudojama ne tik namų virtuvėje, bet ir žymiausiose, aukštais įvertinimais garsėjančiose maitinimo vietose. Lietuvoje tokio maisto kultūros propaguotojais – ilgaamžės „Čili pizza“ picerijos, savo meniu pristatančios sezono naujieną arba kitaip – savo maisto pasirinkimo platybes.

Svarbiausia – kelti geras emocijas


Profesionaliausi šefai ar populiarūs gastronomijos apžvalgininkai savą maistą pirmiausia sieja su emociniu komfortu. Sakoma, kad tokį skonį turintis maistas leidžia išgyventi trumpas, visiškos pilnatvės akimirkas, nepaisant to, jog dažniausiai jis būna gausus angliavandenių ir perdėm sotus. Pavalgius, paprastai, gali apimti lengvas snaudulys ir ramybė arba priešingai – pakili ekstazė, nuvejanti slogias mintis šalin.


Maisto apžvalgininkai atkreipia dėmesį, jog „comfort food“ arba tiesiog savas maistas neturi daug bendro su išradingais ingredientais ar sofistikuotu skoniu. Veikiau priešingai – tai lengvai, paprastai, bet dažnai autentiškai paruoštas maistas. Skirtingos pasaulio šalys gali pasigirti ir savo „comfort food“ sąrašais, pavyzdžiui, Jungtinėje karalystėje – tai skrebutis su pupelėmis, Lenkijoje – koldūnai, Rusijoje – blynai, Indijoje – ryžių ir lęšių troškinys, o Kinoje – Bao bandelės. Tiesa, kelionės ir skirtingų virtuvių pažinimas griežtas ribas jau seniai panaikinęs, todėl ir čia, Lietuvoje, vietoje mamos ruoštų cepelinų daug kas savu ir geriausias emocijas keliančiu maistu gali įvardinti iš Turkijos kilusį kebabą. Nemenką įdirbį plečiant „savo maisto“ sąvokos ribas atliko ir įvairios kavinės bei restoranai, į savo meniu įtraukdami dažnai „naminiais“ skoniais garsėjančius patiekalus. Be to, ne vienerius metus skaičiuojančios maitinimo įstaigos jau spėjo suformuoti ir vien joms būdingus meniu pasididžiavimus, kurie su laiku daug kam taip pat kelia „comfort food“ asociacijas. Dažnai tokie patiekalai netrunka sulaukti skambių apibūdinimų, pavyzdžiui: legendinė sriuba, naminė duona ir pan. Vis dėlto, kol mokslininkai aiškinasi, kur slypi tikroji „comfort food“ paslaptis ir kodėl šį maistą žmonės linkę taip individualizuoti, kviečiame pasvarstyti, kas Lietuvoje geriausiai apibūdina šią sąvoką.

 

 

Tęsti apsipirkimą Apmokėti